pradi
 

















 
 
 
 
 Popieius Benediktas XVI. Laikas pradedant Kunig metus Jono Marijos Vianjaus 150-j dies natalis metini proga
 
 Brangs broliai kunigai!

Per artimiausi Šveniausiosios Jzaus Širdies ikilm, penktadien, 2009 m. birelio 19-j, tradicikai skirt maldai u kunig ventjim, Jono Marijos Vianjaus, vis pasaulio klebon globjo (1), 150-j dies natalis metini proga noriau oficialiai paskelbti Kunig metus. Šie metai, kuriais troktama paskatinti visus kunigus viduje atsinaujinti, idant Evangelija iandieniame pasaulyje bt liudijama dar galingiau bei veiksmingiau, baigsis 2010-aisiais, vlgi per i ikilm. „Kunigyst yra Jzaus Širdies meil“, – mgo sakyti ventasis Arso klebonas (2). Šis jaudinantis pasakymas leidia mums, kupiniems velnumo bei dkingumo, prisiminti, kokia neimatuojama dovana kunigai yra ne tik Banyiai, bet ir visai monijai. Turiu galvoje visus kunigus, kurie kasdien nuolankiai silo krikionims ir visam pasauliui Kristaus odius bei darbus, stengdamiesi savo mintimis, valia, jausmais ir visa gyvensena bti tokie, kaip jis. Kaip bt galima nepabrti j apatalikojo triso, nenuilstamos ir nematomos tarnysts ir i principo visuotins meils? Ir ar neverta paminti narsios itikimybs daugybs kunig, kurie, net supami sunkum bei nesupratingumo, lieka itikimi savo paaukimui, „Kristaus draugais“, ypatingu bdu jo paauktais, irinktais ir pasistais?

A pats nuoirdiai tebeprisimenu pirmj klebon, alia kurio, bdamas jaunas kunigas, tarnavau: jo pavyzdys man parod, kaip be ilyg atsiduoti savo pastoracinms uduotims ligi pat savo mirties, kuri j itiko teikiant Viatik sunkiam ligoniui. galv taip pat ateina nesuskaiiuojama daugyb broli kunig, kuriuos esu sutiks ir tebesutinku per savo pastoracines keliones vairias alis, – kunig, dosniai kasdien vykdani kunigikj tarnyb. Taiau ventojo Arso klebono pavartota formuluot primena ir pervert Jzaus Šird bei erki vainik ant jo galvos. Tad mintys krypsta ir nesuskaiiuojamas kanios situacijas, kurias kunigai traukti tiek patys bdami vairialyps mogikosios skausmo patirties dalininkai, tiek ir dl to, kad sulaukia nesupratingumo i t, kuriems tarnauja: kaip galima umirti daugyb kunig, kuri orumas eidiamas, misijai trukdoma, persekiojimai veria liudyti aukiausija – savo gyvybs – kaina.

Deja, yra ir be galo apgailtin situacij, kai Banyia kenia dl kai kuri savo tarnautoj neitikimybs. Pasauliui tai teikia pagrind piktintis ir atmesti. Banyiai tokiais atvejais daugiausia gali padti ne skrupulingiausias savo tarnautoj silpnybi atskleidimas, bet naujas ir diugus Dievo dovanos didybs suvokimas – dovanos, konkreiai suspindinios dosni ganytoj, kupin kartos meils Dievui bei artimui vienuoli, viesi ir kantri dvasini vadov asmenybse. Šiame kontekste reikmingas atramos takas visiems galt bti ventojo Jono Marijos Vianjaus mokymai ir pavyzdys: Arso klebonas buvo kuo nuolankiausias, taiau kartu suprato, jog kaip kunigas ess nekainojama dovana savo monms: „Geras ganytojas, ganytojas pagal Dievo ird, yra didiausias lobis, kok gerasis Dievas gali duoti parapijai, ir viena vertingiausi dievikojo gailestingumo dovan“ (3). Jis kalbjo apie kunigyst taip, tarsi tiesiog nepajgt suvokti mogui patiktos dovanos ir uduoties didybs: „O, koks didis kunigas! …Jei tik jis pats suprast, kas yra, numirt… Jam paklsta Dievas: jis itaria du odius, ir sulig jo balsu i dangaus nuengia Viepats, usidarydamas maytje ostijoje…“ (4). O savo tikintiesiems, aikindamas sakrament reikm, jis pasak: „Be Šventim sakramento Viepaties neturtume. Kas j ten pastat tabernakulin? Kunigas. Kas prim js siel pirmkart engiant gyvenim? Kunigas. Kas j maitina, teikdamas jai jg iki galo nueiti savo keliu? Kunigas. Kas j parengs susitikti su Dievu, paskutin kart nuplaudamas Jzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada tik kunigas. O kai ta siela mirta [per nuodm], kas j prikels, kas suteiks jai ramyb ir taik? Vl kunigas… Pagal Diev kunigas yra viskas! …Tiktai danguje jis supras, kas yra i tikrj“ (5). Šios itaros, gimusios kunigikoje ventojo klebono irdyje, gali pasirodyti perdtos. Taiau jos parodo nepaprast jo pagarb Kunigysts sakramentui. Jis atrod sukrstas begalinio atsakomybs jausmo: „Jei suvoktume, kas i tikrj emje yra kunigas, numirtume – ne i baims, bet i meils… Be kunigo i ms Viepaties mirties ir kanios neturtume jokios naudos. Btent kunigas tsia iganymo darb emje… Kam bt naudingas aukso pilnas namas, jei nebt n vieno, kuris turt rakt nuo jo dur? Kunigas turi rakt dangikuosius lobius: btent jis atveria duris, jis yra gerojo Dievo ekonomas, jo grybi valdytojas… Palikite parapij dvideimt met be kunigo, ir ten prads garbinti gyvnus… Kunigas yra ne kunigas sau, bet jums“ (6).

Vykdamas Ars, nedidel kaimel, turint 230 gyventoj, jis vyskupo jau buvo sptas, jog ten jo laukia religiniu poiriu kebli situacija: „Parapijoje nra didels meils Dievui; js jos tursite kvpti.“ Vadinasi, jis gerai inojo, jog turi ten vykti knyti Kristaus artum, liudydamas jo iganomj romum. „[Mano Dieve,] leisk man atversti savo parapij; dl to galiau vis gyvenim ksti visk, k panorsi!“ – tai tokia malda pradjo jis savo misij (7). Šventasis klebonas parapijos atvertimui paskyr visas savo jgas, pirmenyb teikdamas jam patiktos tautos krikionikajam ugdymui. Brangs broliai kunigai, praykime Viepat malons, kad ir mes imoktume Jono Marijos Vianjaus pastoracinio metodo! Pirmiausia turtume mokytis visikai sutapatinti save su uduotimi. Jzuje asmuo ir misija i esms sutampa: visa jo iganomoji veikla buvo ir yra jo „snikojo A“, nuo ami meiliai paklstanio Tvo valiai, iraika. Tokios sutapties kukliai, taiau autentikai privalo siekti ir kunigas. Savaime suprantama, neumirtina, kad esminis tarnybos poveikis nepriklauso nuo kunigo ventumo. Taiau i aki nevalia ileisti ir nepaprasto vaisingumo, kylanio i tarnybos objektyvaus ir kunigo subjektyvaus ventumo atitikties. Arso klebonas nedelsdamas pradjo nuolankiai ir kantriai stengtis savo kunigikj gyvenim suderinti su jam patiktos tarnybos ventumu ir pasak, jog net fizikai „gyvens“ parapijos banyioje: „Vos atvyks, savo gyvenamja buveine pasirinko banyi… Autant engdavo banyi ir ieidavo tik po vakarinio Viepaties angelo. Prireikus ten jo ir reikdavo iekoti“, – raoma jo pirmojoje biografijoje (8).

Pamalds pagarbi hagiograf perdjimai neturt duoti dingsties ileisti i aki ir to, kad ventasis klebonas mokjo veikliai „gyventi“ visoje savo parapijos teritorijoje: jis sistemingai lank ligonius ir eimas, reng liaudiksias misijas ir globj ventes, rinko ir tvark pinigus gailestingosios meils bei misij darbams, graino savo banyi bei aprpino j banytine ranga, rpinosi Providence (vienos i jo steigt institucij) nalaitmis ir j aukltojomis, skyr dmesio mokykliniam vaik lavinimui, steig brolijas ir akino pasaulieius su juo bendradarbiauti.

Jo pavyzdio paskatintas, noriau pabrti, jog bendradarbiavimo laukas turi apimti vis daugiau tikini pasauliei, su kuriais kunigai sudaro kunigikj taut (9) ir tarp kuri gyvena, „kad visus juos vest meils vienyb, patys myldami vieni kitus brolika meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba (Rom 12, 10)“ (10). Šiame kontekste primintinas Vatikano II Susirinkimo gyvas paraginimas, kad kunigai pripaint ir skatint „pasauliei vert bei jiems skirtj vaidmen Banyios misijoje… Noriai teiklauso pasauliei, brolikai apsvarstydami j pageidavimus bei pripaindami j patirt ir kompetencij vairiose mogikosios veiklos srityse, kad drauge su jais galt velgti laiko enklus“ (11).

Parapijieius ventasis klebonas pirmiausia mok savo gyvenimo liudijimu. Regdami jo pavyzd, tikintieji imoko melstis, mielai pasilikdami prie tabernakulio pabti su eucharistiniu Jzumi (12). „Norint gerai melstis, daug odi nereikia, – aikino jiems klebonas. – inodami, kad Jzus yra ten, ventajame tabernakulyje, atverkime jam savo ird, diaukims jo ventja artybe. Tai pati geriausia malda“ (13). Jis taip pat ragindavo: „Ateikite komunijos, mano broliai, ateikite pas Jz. Ateikite, kad juo gyventumte, kad galtumte su juo gyventi…“ (14). „Tiesa, kad js to neverti, taiau jums to reikia!“ (15). Toks tikinij pratinimas prie eucharistins artybs bei komunijos bdavo ypa paveikus, kai tikintieji matydavo j aukojant v. Miias. Kas ten dalyvaudavo, sakydavo, jog „nebt manoma surasti kito, kuris geriau ireikt garbinim… Jis kupinas meils velgdavo Ostij“ (16). „Mii aukos neatsveria visi geri darbai, nes tie darbai yra mogaus, tuo tarpu ventosios Miios – Dievo“ (17), – sak jis. Šventasis kunigas buvo sitikins, kad nuo Mii priklauso, ar kunigikasis gyvenimas bus uolus: „Kunigas suglemba todl, kad Miioms skiria per menkai dmesio! Mano Dieve, koks apgailtinas kunigas, kuris Miias aukoja taip, tarsi daryt k nors prasta“ (18). O jis savo proiu patar per Mii ventim visada aukoti ir savo paties gyvenim: „Kaip gerai elgiasi kunigas, kas ryt atnaaudamas save Dievui kaip auk!“ (19).

Toks asmeninis sijautimas Kryiaus auk nuvesdavo j – vienu vieninteliu dvasiniu judesiu – nuo altoriaus klausykl. Kunigai niekada neturt pulti nevilt, matydami tuias klausyklas, nei tenkintis konstatuodami tikinij antipatij iam sakramentui. Šventojo klebono laikais Pranczijoje ipaintis buvo nei paprastesnis, nei danesnis dalykas kaip ms dienomis, nes ledin revoliucijos audra ilgam sunaikino religin praktik. Taiau jis visokiais bdais, pamokslais ir tikinamais patarimais, stengsi padti savo parapijieiams i naujo atrasti sakramentins atgailos reikm bei gro, pateikdamas j kaip neatskiriamai su eucharistine artybe susijusi btinyb. Taip jam pavyko ijudinti dorybs apytak. Valand valandas bdamas banyioje prieais tabernakul, jis pasiek, kad tikintieji m juo sekti. Jie ateidavo aplankyti Jzaus, bdami tikri utiksi ten ir kunig, pasirengus iklausyti ir atleisti. Vliau j net eiolika valand kasdien klausykloje ilaikydavo nuolat didjantis atgailautoj srautas i visos Pranczijos. Anuomet sakyta, kad Arsas taps „didiule siel ligonine“ (20). „Malon, kuri jis gavo [nusidjliams atversti], buvo tokia stipri, kad vydavosi juos nepalikdama j ramybje n minuts“, – tikina pirmasis biografas (21). Šventasis klebonas irgi t pat turjo omenyje sakydamas: „Ne nusidjlis grta pas Diev, praydamas atleidimo, bet pats Dievas vaikosi nusidjl ir skatina grti pas J“ (22). „Šis gerasis Iganytojas toks kupinas meils, kad ms visur ieko“ (23).

Mes, kunigai, visada turime jausti, kad odiai, kuriuos jis djo Kristaus lpas, svarbs mums visiems asmenikai: „pareigoju visus savo tarnautojus nusidjliams skelbti, kad visada esu pasirengs juos priimti, kad mano gailestingumas beribis“ (24). I Arso ventojo klebono mes, kunigai, galtume pasimokyti ne tik neisemiamo pasitikjimo Atgailos sakramentu, akinanio vl padaryti j savo pastoracini pastang erdimi, bet ir „iganymo dialogo“, kuris ten turi rutuliotis. Arso klebonas vairi atgailautoj atvilgiu laikydavosi kaskart skirtingai. Kurie prie jo klausyklos artindavosi, traukiami vidinio ir nuolankaus poreikio gauti Dievo atleidim, tie sulaukdavo padrsinimo nerti visk su savimi nusineani „srauni dievikojo gailestingumo up“. O kas bdavo nusimins dl savo silpnumo ir nepastovumo ir baimindavosi pakartotini suklupim ateityje, tam klebonas apreikdavo Dievo slpin jaudinanio groio pasakymu: „Gerasis Dievas visk ino. Dar prie jums nusidedant, jis jau ino, kad nusidsite, ir vis dlto jis jums atleidia. Kokia didiul meil ms Dievo, kuris savanorikai net umirta ateit, kad tik galt atleisti!“ (25). Tuo tarpu kas ipaindavo savo kaltes drungnai ir beveik abejingai, tam jis savo aaromis leisdavo rimtai ir aikiai suvokti, kokia „pasibjaurtina“ esanti tokia laikysena: „Verkiu, nes js neverkiate“, – sakydavo jis (26). „Jei Viepats nebt geras! Taiau jis toks geras! Reikia bti laukiniu, kad itaip elgtumeis tokio gero Tvo akivaizdoje!“ (27). Jis suadindavo drungnj irdyje gailest, priversdamas juos tarsi savo akimis pamatyti nuodmklausio veide „knyt“ Dievo kani dl nuodmi. Tiems, kurie pasirodydavo trokt gilesnio dvasinio gyvenimo ir tam pajgs, jis plaiai atverdavo savo meils gelmes, pareikdamas, kaip neapsakomai nuostabu gyventi susivienijus su Dievu ir jo artybje: „Visk daryti Dievo akivaizdoje, viskuo bti su Dievu, visk daryti, kad patiktum Dievui… Kaip tai nuostabu!“ (28). Ir mokydavo itaip melstis: „Mano Dieve, duok man malon kuo labiau tave mylti“ (29).

Arso klebonas savo dienomis steng perkeisti tokios gausybs moni ird ir gyvenim todl, kad jam pavyko padti jiems suvokti gailestingj Dievo meil. Toks skelbimas ir toks meils tiesos liudijimas ms laikais irgi neatidliotinas: Deus caritas est (1 Jn 4, 8). Jzaus odiu bei sakramentais Jonas Marija Vianjus mokjo ugdyti savo taut, nors, sitikins savo netinkamumu, neretai susvyruodavo ir net trokdavo nusimesti tarnybos parapijoje atsakomyb, kurios nesijaut vertas. Taiau, bdamas pavyzdingo klusnumo, niekada nepaliko savo posto, nes buvo pagautas apatalikos aistros darbuotis dl siel iganymo. Jis vis save atidav savo paaukimui bei misijai praktikuodamas griet askez. „Mums, klebonams, didel nelaim yra tai, kad siela atbunka“ (30), – apgailestavo ventasis, turdamas galvoje pavojing ganytojo pripratim prie nuodms ar abejingumo bvio, kuriame gyvena daug jo ganomj. Budrumu bei pasninkavimu jis tramd savo kn, kad is neimt prieintis jo kunigikajai sielai. Ir nevengdavo savs marinti dl jam patikt siel gerovs ir permaldavimo u jas visas per igirstas nuodmes. Vienam broliui kunigui jis pareik: „Iduosiu jums savo recept: nusidjliams paskiriu nedidel atgail, o likusi pats atlieku u juos“ (31). Palikus nuoalyje konkrei atgail, kuri prisiimdavo Arso klebonas, jo mokymo esm visiems tebegalioja: sielos atpirktos Jzaus krauju, ir kunigas negali atsiduoti j gelbjimui atsisakydamas asmenikai tapti j atpirkimo „brangios kainos“ dalininku.

Šiandieniame pasaulyje, lygiai kaip ir nelengvais Arso klebono laikais, kunigui btina savo gyvenimu bei veikla galingai liudyti Evangelij. Paulius VI pagrstai atkreip dmes: „Šiandienis mogus mieliau klauso liudytoj, ne mokytoj, o jei klauso mokytoj, tai dl to, kad jie yra liudytojai“ (32). Kad mumyse neatsivert egzistencin tutuma ir neikilt pavojus ms tarnybos veiksmingumui, turime vis i naujo savs klausti: „Ar tikrai esame persisunk Dievo odiu? Ar tai tikrai maistas, kuriuo gyvename labiau negu io pasaulio duona ir daiktais? Ar tikrai j pastame? Ar mylime? Ar tikrai jis mus taip giliai palieia, kad pertvarko ms gyvenim, ms mstym?“ (33). Kaip Jzus paauk Dvylika, kad ie bt su juo (plg. Mk 3, 14), ir tik po to isiunt juos skelbti, lygiai taip ir ms dienomis kunigai paaukti perimti t „nauj gyvensen“, kuriai pradi dav Jzus ir kuri sava padar apatalai (34).

Btent beslygikas tos „naujos gyvensenos“ permimas ir enklino Arso klebono kunigiksias pastangas. Enciklikoje Sacerdotii nostri primordia, paskelbtoje 1959-aisiais, prajus imtui met nuo Jono Marijos Vianjaus mirties, Jonas XXIII jo asketikum pirmiausia siejo su „trimis Evangelijos patarimais“, kuriuos vardijo kaip btinus ir iandieniam kunigui: „Net jei kunigas tokiam gyvenimo ventumui pasiekti savo kaip dvasininko bviu nra pareigotas praktikuoti Evangelijos patarim, jie jam, kaip ir visiems Viepaties mokiniams, silosi kaip prastinis krikionikojo ventjimo kelias“ (35). Arso klebonas mokjo tinkamai gyventi „Evangelijos patarimais“ savo kunigikajame bvyje. Jo neturtas skyrsi nuo bdingo pavstajam asmeniui ar vienuoliui ir buvo toks, kokio laukiama i pasaulietinio kunigo: nors ir disponavo didelmis piniginmis lomis (pasiturintys piligrimai neumirdavo paremti jo karitatyvini darb), jis inojo, jog visa skirta jo banyiai, jo vargams, nalaiiams, jo Providence mergaitms (36), labiausiai skurstanioms eimoms. Taigi buvo „turtingas, kad duot kitiems, bet labai neturtingas sau paiam“ (37). Jis aikindavo: „Mano paslaptis paprasta: atiduoti visk ir nieko sau nepasilaikyti“ (38). Kai nieko neturdavo, Arso klebonas patenkintas sakydavo j besikreipiantiems vargams: „Šiandien esu toks pat vargas, kaip ir js“ (39). Todl gyvenimo pabaigoje visikai ramiai galjo pareikti: „Nebeturiu nieko. Dabar gerasis Dievas gali mane pasiaukti, kada nori!“ (40). Jo skaistumas irgi buvo toks, koks btinas kunigo tarnybai. Galima sakyti, jog tai buvo skaistumas, prideramas tam, kuris nuolat lyti Eucharistij ir karta irdimi j velgia bei lygiai taip pat kartai teikia j savo tikintiesiems. Kalbta, kad „jo vilgsnis spindi skaistumu“, ir tikintieji tai pastebdavo, kai jis simyljusiomis akimis velgdavo tabernakul (41). Jono Marijos Vianjaus klusnumas irgi neatskiriamas nuo skausmingo kasdieni savo tarnybos pareig laikymosi. inoma, kaip danai j kankindavusi mintis apie savo netinkamum klebono tarnybai ir koks stiprus bdavs trokimas pabgti ir „vienumoje apverkti savo vargan gyvenim“ (42). Tik klusnumas bei aistra gelbti sielas sulaikydavo j pasilikti. Sau ir savo tikintiesiems jis pareik: „Nra dviej ger bd tarnauti Dievui. Tra vienas vienintelis – tarnauti jam taip, kaip jis nori“ (43). Auksin jo klusnaus gyvenimo taisykl, regis, buvo i: „Daryti tik tai, k galima paaukoti gerajam Dievui“ (44).

Kalbdamas apie dvasingum, ugdytin Evangelijos patarim praktikavimu, iais Kunig metais noriau kunigus paraginti pasinaudoti naujuoju pavasariu, iomis dienomis adinamu Banyioje Šventosios Dvasios – taip pat per banytinius sjdius bei naujsias bendruomenes. „Dvasios dovanos daugialyps... Ji puia, kur nori. Ji daro tai nelauktu bdu, nelauktose vietose ir anksiau nesivaizduojamomis formomis <...>, bet kartu parodo mums, jog veikia turdama prie akis vienatin kn ir vienatinio kno vienyb“ (45). Šiame kontekste galioja Presbyterorum ordinis nurodymas: „Tirdami, ar pasauliei dvasia yra i Dievo, kunigai su tikjimo nuovoka tevelgia vairias j turimas charizmas – ir kuklesnes, ir ikilesnes, – diaugsmingai tepripasta jas ir rpestingai tepuoselja“ (46). Šios dovanos, daugel kreipianios didesnio dvasinio gyvenimo link, gali bti naudingos ne tik tikintiems pasaulieiams, bet ir patiems kunigams. Mat i ventintj tarnautoj ir charizm bendryst gali „tinkamai pastmti Banyi i naujo sipareigoti vilties ir meils Evangelijos skelbimui bei liudijimui visose pasaulio dalyse“ (47). Be to, remdamasis popieiaus Jono Pauliaus II apatalikuoju paraginimu, noriau pridurti, kad ventimais suteikiamai tarnybai bdinga radikali „bendruomenin forma“ ir kad j galima vykdyti tik kunigui esant bendrystje su savo vyskupu (48). Btina, kad i Šventimo sakramentu besiremianti ir bendru Eucharistijos ventimu ireikiama kunig tarpusavio ir su savo vyskupu bendryst bt gyvendinama vairiomis konkreiomis veiklaus ir nuoirdaus kunigikojo brolikumo formomis (49). Tik tada kunigai gals pilnatvikai gyventi celibato dovana ir gebs leisti suydti krikionikosioms bendruomenms, kuriose kartosis Evangelijos pirmojo skelbimo stebuklai.

Prie pabaigos artjantys Pauliaus metai kreipia ms mintis ir taut apatal, kuriame prie ms akis suspindi puikus visikai savo tarnybai „atsidavusio“ kunigo pavyzdys. „Kristaus meil, – rao jis, – valdo mus, sitikinusius, kad jei vienas mir u visus, tai ir visi yra mir“ (plg. 2 Kor 5, 14). Ir priduria: „Jis yra mirs u visus, kad gyvieji nebe sau gyvent, bet tam, kuris u juos numir ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Argi begalima geresn program pasilyti kunigui, pasiryusiam engti krikionikojo tobulumo keliu?

Brangs kunigai, ventojo Jono Marijos Vianjaus 150-j mirties (1859) metini vent prasideda k tik pasibaigus Marijos pasirodym Lurde (1858) 150-j metini minjimui. Jau 1959 m. palaimintasis popieius Jonas XXIII sak: „Prie pai Arso klebono nuopelningo gyvenimo pabaig kitoje Pranczijos dalyje nuolankiai ir tyrai mergaitei pasirod Nesuteptoji Mergel, kad perteikt jai maldos ir atgailos ini, kurios milinikas atgarsis jau imt met gerai inomas. I ties, ventasis kunigas, kurio atminim veniame, savo gyvenimu i anksto gyvai parod didisias antgamtines tiesas, perteiktas Massabielle‘io regtojai. Jis pats kartai gerb Šveniausiosios Mergels Nekaltj Prasidjim – jis, 1836 m. paskyrs savo parapij be nuodms pradtajai Marijai ir vliau su tokiu dideliu tikjimu bei diaugsmu prims 1854 m. dogmin apibrim“ (50). Šventasis klebonas savo tikintiesiems visada primindavo, kad „Jzus Kristus, atidavs mums visk, k galjo duoti, dar panoro palikti ir savo brangiausi turt – savo motin“ (51).

Šveniausiajai Mergelei patikiu iuos Kunig metus, praydamas jos dosniai prisidti, kad kiekvieno kunigo dvasioje atgimt visiko atsidavimo Kristui ir Banyiai idealai, kvpdav ventojo Arso klebono mintis ir darbus. Savo beslygik atsidavim Dievui ir Banyiai Jonas Marija Vianjus maitino uoliu maldos gyvenimu ir aistringa meile nukryiuotajam Jzui. Tepaskatina jo pavyzdys iandien, kaip ir visada, tokiam reikalingam vienybs su vyskupu, vieno su kitu ir su pasaulieiais liudijimui. Nepaisant pasaulyje esanio blogio, Kristaus Vakariens menje apatalams itarti odiai ilieka visada aktuals: „Pasaulyje js priespauda laukia, bet js bkite drss: a nugaljau pasaul!“ (Jn 16, 33). Tikjimas dievikj Mokytoj suteikia mums jg pasitikint velgti ateit. Brangs kunigai, Kristus deda jus viltis. Sekdami ventojo Arso klebono pavyzdiu, leiskits bti Jo pagaunami, o tada iandieniame pasaulyje ir js bsite vilties, susitaikymo ir taikos aukliai!

Nuoirdiai jus laiminu.

Vatikanas, 2009 m. birelio 16 d.

BENEDICTUS PP. XVI

Nuorodos

(1) Klebon globju j 1929 m. paskelb popieius Pijus XI.
(2) „Le Sacerdoce, c‘est l‘amour du coeur de Jésus“ (Le curé d‘Ars. Sa pensée – Son coeur. Présantés par l‘Abbé Bernard Nodet, éd. Xavier Mappus, Foi Vivante, 1966, p. 98). Toliau: Nodet. Šis sakinys taip pat cituojamas Katalik Banyios katekizme, 1589.
(3) Nodet, p. 101.
(4) Ten pat, p. 97.
(5) Ten pat, p. 98–99.
(6) Ten pat, p. 98–100.
(7) Ten pat, 183.
(8) Monnin A. Il curato d‘Ars. Vita di Gian-Battista-Maria Vianney. Vol. I, ed. Marietti, Torino 1870, p. 122.
(9) Plg. Lumen gentium, 10.
(10) Presbyterorum ordinis, 9.
(11) Ten pat.
(12) „Kontempliacija yra Jz nukreiptas tikjimo vilgsnis. A iriu J, o Jis iri mane, – pasak prie tabernakul besimeldiantis vienas Arso kaimietis jo ventojo klebono laikais“ (Katalik Banyios katekizmas, 2715).
(13) Nodet, p. 85.
(14) Ten pat, p. 114.
(15) Ten pat, p. 119.
(16) Monnin A., op. cit., II, p. 430 ir t.
(17) Nodet, p. 105.
(18) Ten pat.
(19) Ten pat, p. 104.
(20) Monnin A., op. cit., II, p. 293.
(21) Ten pat, p. 10.
(22) Nodet, p. 128.
(23) Ten pat, p. 50.
(24) Ten pat, p. 131.
(25) Ten pat, p. 130.
(26) Ten pat, 27.
(27) Ten pat, p. 139.
(28) Ten pat, p. 28.
(29) Ten pat, p. 77.
(30) Ten pat, p. 102.
(31) Ten pat, p. 189.
(32) Evangelii nuntiandi, 41.
(33) Benediktas XVI. Pamokslas per Chrizmos Miias (2009 04 09).
(34) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis Dvasininkijos kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius (2009 03 16).
(35) I dalis.
(36) Taip jis pavadino namus, kuriuose buvo ugdoma 60 pamest mergaii. Jis buvo pasirys viskam, kad juos ilaikyt: „J‘ai fait tous les commerces imaginables – dariau visus manomus mainus“, – pasak jis juokdamasis (Nodet, p. 214).
(37) Nodet, p. 216.
(38) Ten pat, p. 215.
(39) Ten pat, p. 216.
(40) Ten pat, p. 214.
(41) Plg. ten pat, p. 112.
(42) Plg. ten pat, p. 82–84; 102–103.
(43) Ten pat, p. 75.
(44) Ten pat, p. 76.
(45) Benediktas XVI. Pamokslas per Sekmini vigilij (2006 06 03).
(46) Nr. 9.
(47) Benediktas XVI. Kreipimasis vyskupus, artimus fokoliar sjdiui ir Šv. Egidijaus bendruomenei (2007 02 08).
(48) Plg. 17.
(49) Plg. Jonas Paulius II. Apatalikasis paraginimas Pastores dabo vobis, 74.
(50) Enciklika Sacerdotii nostri primordia, III dalis.
(51) Nodet, 244.

 
 
   
Apie naujien grupes 
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi